Vardai. Viena iš 6 milijonų

Rugsėjo 23-ąją Joniškio Raudonojoje sinagogoje skaitėme vardus.

Ką tik buvo pasibaigęs filmo „Vilniaus getas” demonstravimas. (Negalėjau ateiti nuo filmo pradžios, spėjau tik ant kūnų tarp kraujo ir serbentų uogienės scenos.) Vos pasirodė filmo pabaigos titrai, moksleiviai šoko nuo suolų ir išdūmė lauk. Mūsų liko nedaug. Bet mes žinojom, dėl ko esame atėję.

Vieno žmogaus žūtis yra tragedija, o tūkstančių žūtis – statistika. Kapavietės masinės, skaičiai suapvalinami, artimųjų, kurie atmintų, aplankytų, padėtų gėlę ar akmenėlį nėra. Nebėra nieko, kas atsimintų žmogaus gyvenimą, veidą, vardą.

Mes skaitėme vardus iš sąrašo, kurį buvo gavęs Joniškio istorijos ir kultūros muziejus. Turbūt jame buvo žydų, gyvenusių Joniškyje, Žagarėje ir Kriukuose vardai. Skaitėme juos pasikeisdami. Nežinau, kiek iš viso jų buvo sąraše. Iš pasikartojančių pavardžių buvo galima suprasti, kad yra ištisos šeimos.

Nežinau, ar išgirdo savo nužudytų senelių vardą moteris, kurios mamą lietuvių šeima pavadino savo dukra kad išgelbėtų. Kalbėjo nurydama ašarą. Per savo ilgą gyvenimą turbūt ji ne sykį  susimąstydavo, kad šiame pasaulyje atsirado per stebuklą.

Prieš perskaitydama vardus iš sąrašo, Regina Briedytė sakė: jos tėvas, 1944-aisiais tarnavo pas ūkininką. Vokiečių įsakymu turėjo stovėti šalia vežimo, į kurį vedamiems žudyti žydams buvo liepta sudėti vertingus daiktus. Viena mergina norėjo atiduoti Briedytės tėvui savo rankinuką, jai vis vien jo nebereikės.

Tu, kuris čia skaitai, ar galėtum paimti rankinuką?

Skaitydama pastebėjau, kad kai kurie vardai pabraukti oranžiniu žymekliu. Ar juos reikėjo skaityti ar praleisti, nebesigilinau. Perskaičiau. Galvojau apie mergaitę, kurios nuotrauką buvau radusi internete. Ar mes perskaitėme jos vardą? Nesvarbu, ko ieškodamas įsijungi, žmogau, gūglą, visada yra tikimybė nuklysti ten, kur nesitikėjai. Izraelyje esantis institutas Yad Vashem nuo 1953-ųjų renka liudijimus apie Holokausto aukas. Iš 6 milijonų žuvusiųjų, šiandien žinomi daugiau nei dviejų milijonų vardai. Nedaugelis iš jų turi veidus, kiti tebėra statistika.

Apie šią mergaitę paliudijo jos teta Bibičkov Rivka.

Mergaitės vardas Genia Garberite (Graber).

Genios tėvas vardu Yaakov, o mama – Gita arba Guta. Gimė 1926 m. Joniškyje, čia gyveno, čia buvo nužudyta. Liudijimo numeris 1441833.

Kai krito į duobę Vilkiaušyje, Geniai Garberytei buvo septyniolika ar aštuoniolika. Straipsniuose apie Joniškio žydų gyvenimą yra eilutė: Gyventojus gydė gydytojai Gitelis ir Jokūbas Garberiai. Turbūt Genia buvo gydytojo dukra? (O gal gydytojų? Kas tas Gitelis – vardas toks panašus į „Gita”.) Nuotrauka, akivaizdu, daryta prieš karą, iš jos aštuoniolikos metų atimkim dar tris. Fotografuojama šypsojosi. Tada dar galėjo svajoti apie šuniuką, profesiją, meilę, madingą rankinuką, šeimą, keliones…

O nebuvo nieko.